Būdamas kūrėju ir kurdamas skaitmeninėje erdvėje, dažnai nugrimztu į apmąstymus galvodamas, kaip pasiekti norimą rezultatą užsibrėžtiems tikslams. Kartais mintys ima šėlti, nukeldamos į keisčiausias vietas. Po visko seka staigus krytis žemyn, paliekantis nerimo, abejonės pojūtį ir tada aš savęs klausiu. Ar visa tai turi kokią nors vertę mano kūrybiniam procesui, gal aš tik švaistau savo brangų laiką? Ar šios idėjos kada nors išvys dienos šviesą ir bus suprastos platesnės auditorijos? Norėdamas atsakyti į šiuos klausimus ir suprasti, kokią naudą tai turi kūrybiniams procesams, aš ėmiau tyrinėti populiariosios kultūros reiškinį - mokslinės fantastikos žanrą. Paniręs į šios intelektinės kelionės gelmes, bandžiau suvokti, kokią įtaką šis žanras turi mūsų kūrybinio mąstymo formavimuisi ir kaip tai keičia mūsų sąmonės ribas.
Galvojant apie mokslinę fantastiką, pirmiausia mintis pasiekia atsiminimai iš laikų, kai buvau 15 ar 16 metų jaunuolis. Tuomet aš pirmą kartą išvydau garsiąją trilogiją “MATRICA” (THE MATRIX). Niekada iki tol ir netgi po to nebuvau stiprus šio žanro gerbėjas, nors pati istorija man paliko gilų įspūdį. Idėja, jog žmonija gyvena simuliacijoje, manipuliuojamoje dirbtinio intelekto, buvo jaudinanti. Tačiau šia mintim galėjau patikėti tiek, kiek tikiu pasakomis ar kalbančiais medžiais iš “Žiedų valdovo”. Niekada rimtai šių idėjų nekvestionavau ir negalvojau, kad tai galėtų būti arba jau yra mūsų realybė. Ir visgi, kiekvieną dieną žengdami į priekį, galime pastebėti - technologijos lekia neįtikėtinu greičiu pirmyn, nepalikdamos abejonių, jog dirbtinis intelektas bus sukurtas. Išlieka tik vienas klausimas - kada?
Straipnsio “NUO MOKSLINĖS FANTASTIKOS IKI MOKSLINIO FAKTO: KAIP DIZAINAS GALI ĮKVĖPTI ATEITĮ”(“From Science Fiction to Science Fact: How Design Can Influence the Future”) autorius PATRIC PURDY pristato pavyzdį, kuriame jis pasakoja, kaip žymus televizijos serialas - STAR TREK - 1973 metais įkvėpė kūrėją MARTIN COOPER išrasti nešiojamą telefoną. Tai iliustruoja vieną pagrindinių autoriaus minčių - kokią didelę įtaką mokslinė fantastika turi žmonijos technologiniam progresui. Autorius straipsnyje vysto ir kitą mintį, jog technologijos, esančios mokslinėje fantastikoje, neturėtų peržengti mūsų bendro dabarties technologijų suvokimo. Jis rašo:
“Kuo sudėtingesnė koncepcija, tuo mažesnė tikimybė, jog ji bus priimta“ ("The more difficult a given concept is to understand, the less it will be absorbed (if it is absorbed at all).").
Šiuo sakiniu autorius nori pasakyti, kad technologijos, pristatytos mokslinės fantastikos pasakojimuose, negali būti aukščiau suvokiamos realybės ribų, nes turi didesnę tikimybę būti nesuprastos plačiosios auditorijos ir pasmerktos užmarščiai. Mintis suprantama ir įtikima. Tačiau tai tolygu vaizduotės suvaržymui. Ar tikrai turėtume būti taip stipriai susirūpinę, jog mūsų idėjos gali būti pernelyg beprotiškos?
Tikra tiesa! Būnant paaugliu “MATRICOS” koncepcija atrodė pakankamai beprotiška ir nukeliavusi gerokai už suvokiamos realybės ribų. Ir visgi “MATRICOS” idėjos jau tada buvo paplitusios plačiosios visuomenės gretose. Norėdami akies krašteliu dirstelti į laikus, kuomet šios futuristinės idėjos tikrai galėjo atrodyti beprotiškos ir daugeliui žmonių nesuprantamos, mes turėtume atsigręžti į dar ankstesnius laikus.
BEN GROETZEL, dirbtinio intelekto tyrėjas, LEX FRIDMAN pokalbių laidoje pristato GERALD FEINBERG knygą “PROMETĖJAUS PROJEKTAS” ("The Prometheus Project"), parašytą 1968 metais. Pokalbio svečias pasakoja apie knygoje išreikštas idėjas: per artimiausius keletą dešimtmečių žmonija sukurs superžmogiškai mąstančias mašinas, molekulinę nanotechnologiją ir žmonių nemirtingumą. Tuomet žmonija susidurs su iššūkiu, ką su visu tuo daryti? Ar tai bus naudojama siekiant praplėsti žmonijos sąmonę pozityviąja linkme, ar toliau šiuos laimėjimus naudosime intensyvesniam vartotojiškumo vystymui. Tai gana beprotiškos idėjos, turint galvoje laikmetį bei lyginant tų laikų pasiekimus su technologijomis, kurias turime dabar ar net tuomet, kai buvau paauglys, žiūrintis “MATRICĄ”. Nereikia nė sakyti - GERALD FEINBERG idėjos tuo laiku didžiajai visuomenės daliai buvo sunkiai suprantamos. Ir vis dėlto, šiandien matome visai kitokį vaizdą. Panašios temos yra gausiai narpliojamos ir neatrodo kaip visiška beprotybė. Pokalbio laida tęsiasi priėmus išvadą, jog tik tada, kai egzistuojančios technologijos pasiekia lygį, kur aprašomos idėjos įgauna galimybę tapti realybe, jos gali būti suprastos plačiosios visuomenės. Taigi, tam tikra prasme, PATRIC PURDY buvo teisus. Technologijos, iškrentančios iš mūsų suvokiamos realybės ribų, neturi galimybės būti sukurtos dabar. Kita vertus, tai nereiškia, kad idėjos bus užmirštos, kol atsiras galimybė joms įgyvendinti. BEN GOERTZEL pristatyta knyga “PROMETĖJAUS PROJEKTAS” geras įrodymas, jog nėra pagrindo abejoti savo idėjomis ir vaizduotės beprotiškumu. Idėjos, netelpančios į esamos technologijos rėmus nebūtinai yra pasmerktos likti praeities vaiduokliu.
Suvaržyti vaizduotę dėl baimės būti nesuprastam yra nesuvokiama, turint galvoje žmogaus kūrybiškumą ir smalsumą. Visa žmonija istorijos tėkmėje niekada nebuvo tikra dėl nieko. Mes žygiuojame į ateitį be jokių garantijų.
“Vienintelis kelias į priekį yra per tai, ko niekad nesame darę, todėl visu greičiu bėgame į nuostabią įsivaizduojamą nežinomybę, kurdami šį pasaulį vienas kitam.” - FRANK CHIMERO
(“The only way forward is through something we’ve never done, so we run full speed into the great imagined unknown to make this world for one another.“
- THE SHAPE OF DESIGN Frank Chimero ( chapter 5 “FICTION AND BRIDGES” )
Ši kelionė nėra linijinė - žmonijos progresas juda spirale. Neturėtume manyti, jog mūsų nuoširdžios pastangos nueis veltui, bus pamirštos, nesvarbios. Ką besukurtume ( svarbiausia, kad tai būtų dėl mūsų planetos ir žmonių gerovės ), tai visada turės prasmę ir jeigu tai bus užmiršta ir nesvarbu šiandien, galbūt ši kūryba taps įkvėpimu ateities kartoms. EHSAN NOURSALEHI gražiai išreiškia mintį knygoje "KODĖL MES SĄVEIKAUJAME" (“Why Do We Interface”):
“Dizainas nėra žygis link kažko žinomo. Dizainas labiau panašus į šokį, kuris niekada nesibaigia ir beveik visada pačioje pradžioje yra truputį nepasisekęs.”
(“Design isn't a march toward something known. Design, instead, is more like a dance—never done and almost always a little off the first time.”)
Ši knyga yra apie dizaino patyrimą ir sąsają (UX/UI), tačiau jo idėja glaudžiai susijusi su visomis kūrybos formomis. Ši citata knygoje įveda į toliau plėtojamą mintį, jog dauguma naujų išradimų konceptualiai yra seni. Tačiau jei šios koncepcijos nebūtų sukurtos ir plėtojamos, nepaisant jų pirminio netobulumo ir primityvumo, mūsų progresas nebūtų įmanomas. Idėjos yra tobulos, tačiau jų atspindys fiziniame pasaulyje visada turi trūkumų. Dauguma orginalių idėjų ir išraiškų sukuriamos lipdant iš nuotrupų ir dalelyčių, paimant ir jas sujungiant iš jau sukurtų darbų. Visada yra tikimybė, jog netobuli idėjų atspindžiai kažkada ateityje gali tapti nepaprastų kūrinių pagrindu.
Skriejant neįtikėtinu greičiu per visatą, mūsų idėjos, įgavusios pagreitį, turėtų būti nuolat kintančios, siekiančios ir peržengenčios suvokiamos tikrovės ribas. Neturėtume paskęsti ramybės miraže bandydami pabėgti nuo baimės būti nesuprasti. Priešingai, žvelgdami nerimui ir abejonėms į akis, galime būti tikri - esame teisingame kelyje.
ŠALTINIAI:
LEX FRIDMAN PODCAST FEATURING BEN GROETZEL "FROM SCIENCE FICTION TO SCIENCE FACT: HOW DESIGN CAN INFLUENCE THE FUTURE" PATRIC PURDY "THE SHAPE OF DESIGN" FRANK CHIMERO "WHY DO WE INTERFACE?" EHSAN NOURSALEHI
Kommentare